Parodoje “Grafo Tiškevičiaus fotografijos studija. Epochų inscenizacijos” analizuojami grafo B. H. Tiškevičiaus fotografijos ypatumai, meniniai ieškojimai ir pasiekimai, fotografinės kūrybos istoriniai ir šiuolaikiniai kontekstai. Čia pristatoma Fotografijos muziejuje saugoma B. H. Tiškevičiaus kūrinių kolekcija, kitur Lietuvoje ir užsienyje pasklidę autoriaus kūriniai.

Daugiau

Parodos „Grafo Tiškevičiaus fotografijos studija. Epochų inscenizacijos” įžanga

Visas eksponuojamas fotografijas vienija tai, kad jų autorius – kolekcininkas, mecenatas, keliautojas ir fotografas grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius, gimęs 1852 metais, o miręs 1935-aisias. Tai – išskirtinė, bet dar nepakankamai pažinta ir atskleista Lietuvos kultūros istorijos asmenybė. Jis buvo neeilinė fotografijos meno figūra, vienas iš meninės fotografijos pradininkų Lietuvoje ir pirmasis šalies keliautojas-fotografas. Nuo 1884 metų Tiškevičius buvo Prancūzų fotografų draugijos, nuo 1898 metų – prestižinio Paryžiaus fotoklubo narys, dalyvavo parodose, pelnė apdovanojimų, jo nuotraukos publikuotos Paryžiaus fotoklubo reprezentaciniuose leidiniuose.
Tiškevičiaus kūrybą sudarė reportažai iš jo kelionių po pasaulį ir savitos meninės režisūrinės kompozicijos – žanrinės scenos ir monumentalūs portretai, kuriuos jis kūrė savo vasaros rezidencijoje Vialoje (dabartinėje Baltarusijoje) ir fotostudijoje Paryžiuje. Pastarieji piktorialistiniai meninės fotografijos kūriniai išgarsino fotografą tarptautinėje to meto meno bendruomenėje ir atkreipė šiuolaikinių menotyrininkų dėmesį. Piktorializmas buvo vyraujanti XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios meninės fotografijos kryptis. Fotografai-piktorialistai siekė įtvirtinti fotografijos kaip meno pozicijas greta dailės. Piktorializmui būdingas siekis fotografiją priartinti prie dailės dominuoja ir Benedikto Henriko Tiškevičiaus kūrybiniuose fotografijos ieškojimuose: čia irgi atkartojami tapybos siužetai ir jai būdingos kompozicijos.
XIX amžiaus paskutinį dešimtmetį Tiškevičius įsitraukė į savitų režisūrinių kompozicijų kūrimą „gyvųjų paveikslų“ stiliumi. Tokios fotoinscenizacijos yra viena iš vaizduotės fotografijos krypčių, kai fotografas surežisuoja ir įgyvendina savąjį įsivaizduojamos tikrovės ar mito meninį vaizdinį. Tai buvo viena iš populiariausių XIX amžiaus meninės fotografijos krypčių. Benediktas Henrikas Tiškevičius aistringai „paniro“ į šį fotografinės vaizduotės pasaulį. Jo sukauptos vertingos ir gausios įvairių šalių bei epochų kostiumų kolekcijos, meno kūriniai, baldai, kiti kolekciniai atributai leido jam sukurti mitologinių, etnografinių ar saloninių siužetų inscenizacijas, kurios pristatomos Fotografijos muziejaus parodoje „Grafo Tiškevičiaus fotografijos studija. Epochų inscenizacijos“.
Parodoje eksponuojamos ir originalios fotografijos, kurias grafas Tiškevičius, dažniausiai paklijavęs ant kartono lakštų ir užrašęs pagrindinius duomenis – datas, vietas ar pavadinimus – komplektuodavo pagal temas į albumus, yra ir senųjų bei šiuolaikinių Tiškevičiaus kūrinių kopijų.

Šioje parodoje eksponuojamų nuotraukų kontekstinę informaciją surinko Vilija Ulinskytė-Balzienė, garsinio vaizdavimo tekstą parengė Laura Niedzviegienė.

Klausyti
Nuotrauka iš Fotografijos muziejaus fondų

Tiškevičiaus nuotrauka „Kauliukų žaidimas“ („La partie de dés“)

Nespalvota Tiškevičiaus nuotrauka „Kauliukų žaidimas“ („La partie de dés“) šiuos laikus pasiekė kaip vienu iš fotografijos dauginimo būdų – heliografijos technika – publikuota prestižinio Paryžiaus fotoklubo žurnalo „L’art Photographique“ 1899 metų 7-ojo numerio įklija. Tai surežisuota žanrinė scena, kurioje vaizduojama viduramžių stiliaus menė. Prie stalo ratu stovi keturi asmenys – dama, berniukas ir du vyrai. Jie ridena kauliukus, inscenizuoja kauliukų žaidimą.
Pailgo stalo kairėje ir dešinėje išsidėstę po du žmones: kairėje – moteris ir berniukas, o dešinėje – abu vyrai. Moteris viena ranka pasirėmusi į stalą ir viena šlaunimi atsisėdusi ant stalo krašto. Čia pat, priešais ją, arčiau stalo centro panašia poza įsitaisęs paauglys berniukas, moteris žvelgia jam per petį ir stebi žaidimą. Dama dėvi viduramžių stiliaus ilgą suknelę su didele kvadrato formos iškirpte, o plaukai sukišti į tamsią kepuraitę. Berniukas vilki pažo stiliaus drabužius: kelnės aptemptos, su tamsia vertikalia juosta šone, rankovės taip pat prigludusios, bet ties pečiais – papūstos. Vaikinas garbanotais, pečius siekiančiais plaukais, ant galvos – tamsi trapecijos formos kepurė, iš kurios kyšo ilga, lenkta plunksna. Jo tamsūs batai lengvi, siauri ir lygiu padu. Stalo dešinėje parimę du vyrai: vienas stovi dešiniame stalo gale, kitas šonu sėdi kiek arčiau centro, ant stalo krašto. Arčiau centro esantį vyrą matome iš šono, todėl labiausiai į akis krinta jo šviesi ir plačiai išpūsta kairioji rankovė, kurios viršus dar puoštas išilgai rankos besidriekiančiomis plačiomis audeklo juostomis. Apatinę kūno dalį užstoja stalas, tegalima įžiūrėti, kad jis su kelnėmis iki kelių, o kojos apautos sandalais. Vyras su ūsais, jo žvilgsnis nuleistas į stalą, jis iš indelio ant stalo beria kauliukus. Už šio vyro, stalo gale stovi kitas panašiai, tik tamsiau apsirengęs žmogus – landsknechtas. Tai – samdytas viduramžių karys: jo galvą dengia plati tamsi beretė karpytais kraštais. Žila vyro barzda siekia krūtinę. Jis apsirengęs tamsų drabužį kiek pūstomis rankovėmis. Juosmuo apjuostas diržu, prie jo pritvirtintas tamsus kardas. Kelnės plačios, juodos, siekia kelius, blauzdas dengia aptemptos, išilgai dryžuotos pėdkelnės. Virš žmonių galvų, lubų centre ant grandinių kabo meliuzina – šviestuvas, kuriame įkomponuota moteris su žuvies uodega ir dvi žvakės. Kairėje erdvi arka, centre – apvali balta kolona, dešinėje, viršuje – nedidelis langelis, po juo sukrauta statinių stirta. Prie pat dešiniojo krašto – medinių durų su metalo vyriais fragmentas.

Klausyti
Nuotrauka iš Fotografijos muziejaus fondų

Tiškevičiaus nuotraukų kompozicija „Senas valstietis“ („Un vieux paysan“ ), Viala, 1898 m.

Nespalvota nuotraukų kompozicija „Un vieux paysan“ – „Senas valstietis“, fotografuota Vialoje, 1898 metais. Apie tai byloja Tiškevičiaus ranka rašyti užrašai. Tai vienas iš minėtų teminių albumų lakštų, ant kurio paklijuotos keturių originalių fotografijų siužetinės kompozicijos, nufotografuotos Tiškevičiaus sukurtoje aplinkoje su etnografiniais daiktais ir atributais, bet joje pozuoja ne persirengėlis, o tikras vargingas vietinis valstietis, vilkintis savais darbužiais. Šiomis fotografijomis rodomas varganas valstiečio gyvenimas, jo liūdnas skurdus būvis. Tiškevičius specialiai jį fotografuoja ne natūralioje, o surežisuotoje aplinkoje, kuri sterilesnė, tuštesnė nei valstiečio trobelė ir žiūrovas dėmesį sukoncentruoja į fotografuojamo žmogaus figūrą bei būseną, žiūrovo neblaško aplinka.
Visose keturiose vienodo dydžio stačiakampėse fotografijose smulkaus sudėjimo, žilas, barzdotas valstietis užfiksuotas sėdintis kukliai apstatytame kambaryje: prie sienos stovi lova, po apačia pakreiktas glėbys smulkių šakelių, šalia jų ant žemės padėtas medinis kibiras su virvine rankena. Virš lovos kabo Marijos su kūdikiu paveikslas ir kukli medinė lentyna su vaza, buteliu bei stikline. Lovos kojūgalyje stovi tamsaus medžio kvadratinis staliukas, ant jo padėtas didelis, tamsus ąsotis, platus dubuo su šaukštu, stiklinė, peilis ir duonos kriaukšlys. Šalia staliuko stovi trumpas medinis suoliukas. Visų keturių nuotraukų rekvizitas kažkiek skiriasi, minėti daiktai matomi ne visose fotografijose: vienur trūksta šakelių krūvos, kitur – peilio, daiktų vietos keičiasi. Nuotraukose juda ir pats senolis.
Pirmoje jis susikūprinęs sėdi ant lovos, riekia duoną, greta jo, ant patalų pamesta tamsi kepurė. Senolio drabužiai nudėvėti, švarkas kiek pabrizgęs, kelnės susiglamžiusios, keliai sulopyti, blauzdos aprištos virvėmis, pėdos apautos vyžomis.
Antroje nuotraukoje valstietis, užsidėjęs kepurę, sėdi lovos kojūgalyje ir valgo iš dubens. Po lova guli pora glėbių medžio šakelių. Medinis kibirėlis patrauktas prie jų.
Trečioje fotografijoje vyras toliau valgo iš molinio dubens, tačiau dabar jis jau sėdi ne ant lovos, bet prie stalo, nusiėmęs ir padėjęs kepurę ant suolo savo pašonėje.
Ketvirtame kadre valstietis sėdi ant lovos, kairia alkūne pasirėmęs į kojūgalį, mąsliai parėmęs galvą, atsisukęs tiesiai į objektyvą, bet jo pavargęs žvilgsnis nudelbtas į grindis. Dešinę ranką laiko ant savo kelio, kojos ties čiurnomis sukryžiuotos. Šalia, ant stalo padėtas nelygiai nupjautas duonos kepalas, peilis ir prieš tai minėti indai.

Klausyti
Nuotrauka iš Fotografijos muziejaus fondų
Nuotrauka iš Fotografijos muziejaus fondų

Tiškevičiaus nuotraukų kompozicija „Sūpuoklės“ („La balançoire“), 1899 m.

Penkių nespalvotų fotografijų kompozicija „Sūpuoklės“ („La balançoire“) pateikta ant kartono lakšto, kuris kažkada buvo albumo lapas. Ji sukurta 1899 metais 1830-ųjų epochos stiliumi. 1830-ųjų epochos madai būdingos XIX amžiaus 3–4 dešimtmečiuose išpopuliarėjusios XVIII amžiaus romantizmo laikmečio stiliaus rauktos apykaklės ar didelės pūstos rankovės, plačios iškirptės, pabrėžiančios pečius, laisvos formos ilgi ir platūs sijonai, formuojantys siaurą ir žemą liemenį, sugrįžo nėriniai, aukštai surištos plaukų garbanos ir pynės. Vyrų apranga siekta sukurti idealiu tuo metu laikytą siluetą su plačiais pečiais, suformuoti siaurą, stipriai suveržtą liemenį. Nešioti frakai, apsiaustai, cilindrai.
Šioje penkių nuotraukų kompozicijoje dekoracijų pagalba sukurta parko aplinka, kurioje tvyro romantiška flirto atmosfera: fonas šviesus, ant sienų išpiešti šviesūs ir tamsesni krūmai, žolė, ant žemės – akmenėliai. Dekoracijos tapytos studijoje. Nors fotografuota XIX amžiaus pabaigoje, siužeto veikėjai atkartoja 1830-ųjų epochos dvasią, vilki autentiškus to laiko kostiumus, greičiausiai iš gausios Tiškevičiaus surinktos įvairių laikotarpių kostiumų kolekcijos.
Kompoziciją sudaro penkios skirtingo dydžio nuotraukos: kairiąją pusę užima viena didelio formato nuotrauka, o dešinėje, tokios paties dydžio plote sutalpintos kitos keturios nedidelės nuotraukos.
Kairėje esančioje išdidintoje fotografijoje jaunas vyrukas avi smailius tamsius batelius, dėvi ilgas, ant batų krintančias, šviesias kelnes, baltus marškinius, liemenę ir siaurą, trumpą, susagstomą, šviesų švarkelį plačiais atvartais. Po kaklu parišta tamsi varlytė. Iš po aukšto cilindro kyšo vaikino tamsūs garbanoti plaukai. Jis laiko prie sūpynių pritvirtintą, supti skirtą virvę ir, svajingai šypsodamas, stebi besisupančią merginą. Ši abiem rankomis laikosi už sūpynės virvių ir linksmai bei svajingai žvelgia į tolį. Merginos tamsūs plaukai sugarbanoti, tvarkingai išsidėsčiusios garbanos nesiekia pečių. Ji užsidėjusi plačią šviesią skrybėlę, puoštą didelėmis baltomis gėlėmis. Jaunoji dama vilki baltą, kaspinėliais nusagstytą suknelę siauru liemeniu, sijonas ilgas ir pūstas, rankovės pūstos ir puoštos nėriniais. Mergina avi juodus, plačia tamsia juostele suvarstytus, batelius, kurie primena puantus.
Kitose keturiose mažesnio formato nuotraukose užfiksuota tik besisupanti jaunoji dama. Ji vilki tuos pačius drabužius, avi tuos pačius tamsius, juosta suvarstomus batelius, bet jos poza ir skrybėlės keičiasi: pirmiausia ji su tamsia, plunksna puošta skrybėle stovi ant sūpynės ir žvelgia viršun. Tada pozuoja atsisėdusi ant sūpynių, su šviesia, dideliais surištais kaspinais puošta skrybėle. Trečioje mažojoje fotografijoje jos vaizdas beveik identiškas tam, kuris matomas didžiojoje nuotraukoje su vaikinu. Ketvirtoji mažoji nuotrauka vėl užfiksuota merginai stovint ant sūpynės, galvą prisidengus tamsia plunksnuota skrybėle. Ji visose nuotraukose vis kitaip pakreipusi galvą, bet žvilgsnis visur pakeltas aukštyn, o nuotaika džiugi.

Klausyti
Nuotrauka iš Fotografijos muziejaus fondų

Tiškevičiaus nuotrauka „Madame Alice Couly“, XIX a. pab.

Šios nespalvotos nuotraukos apačioje Tiškevičiaus ranka užrašyta: „Madame Alice Couly“, Imperijos epocha. Nors sukūrimo data nenurodyta, galima spėti, kad fotografuota pačioje XIX amžiaus pabaigoje. Fotografijoje sukurta XIX amžiaus pradžios aplinka. Imperijos stilius arba ampyras – tai XIX amžiaus pirmųjų dešimtmečių dekoratyviojo meno, architektūros, interjero dekoro, aprangos stilius, išplitęs Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose Napoleono I-ojo valdymo arba Pirmosios imperijos laikotarpiu – 1804–1814 metais. Tai vėlyvojo klasicizmo meno kryptis, kuriai būdingas monumentalumas, puošnus dekoras, labai ryškus aprangoje – siekta suformuoti siluetą su aukštu liemeniu, suknelių priekiai buvo siauri, naudota ornamentika, rankovės trumpos ir atidengiančios rankas. Sekta ampyro stiliaus idealu – drabužiais siekta vizualiai pailginti kūną, išryškinti biustą. Šioje Tiškevičiaus fotografijoje apstu minėto stiliaus atributų.
Nuotraukoje kambaryje ant sienos kabo prancūzų dailininko Žano Žoržo Vibero, gyvenusio 1840–1902 metais, paveikslo „Napoleono karūnavimo planavimas 1804 metų gruodį“ reprodukcija. Šis paveikslas – aiški užuomina į vaizduojamą epochą, kurią atitinka interjero sienas imituojančių dekoracijų, baldų, aprangos ir šukuosenų stilistika – viskas iki detalių imperijos stiliaus.
Madam Alice Couly taip pat vilki imperijos stiliaus apdarais, greičiausiai tai Tiškevičiaus kolekcijos kostiumų originalai. Ji apsirengusi ilgą pilkšvo atspalvio suknelę, rankovės trumpos ir pūstos, iškirptė plati ir vizualiai didina moters krūtinę, suknelės apačia pridurta iš kitokio audinio: jis šviesus ir dekoruotas gėlėmis. Iškirptės kraštai, rankovių apvadai, liemenį juosianti juosta ir apatinės suknelės dalies sudūrimas puoštas tankiai raukta juostele. Iš po suknelės sijono matosi šviesios, tamsiais raštais puoštos pėdkelnės, dama avi tamsius smailėjančius aukštakulnius, prie žemės išplatėjančiais kulniukais. Moters plaukai garbanoti, viršugalvyje suimti ir surišti į plačią kilpą, kuri primena išskleistą vėduoklę. Dama sėdi šalia tamsaus klavikordo, susidėjusi koją ant kojos. Dešiniąja alkūne pasirėmusi į instrumento kraštą, pirštais liesdama savo garbanas, nežymiai pasukusi galvą dešinėn, ji žiūri į tolį. Kairioji ranka padėta ant iškilusio lenktų formų medinės kėdutės kampo.
Ant žemės po kojomis patiestas šviesus gyvūno kailis. Ant klavikordo padėti didelio formato lapai su natomis, aukštas šviestuvas ir šviesūs gėlių žiedai. Už moters nugaros, ant elegantiško, aukšto, trikojo staliuko prie sienos pastatyta kambarinė palmė. Nuotraukos vaizdas jaukus, šviesus, gelsvo atspalvio.

Klausyti
Nuotrauka iš Fotografijos muziejaus fondų
Nuotrauka iš Lenkijos nacionalinės bibliotekos Varšuvoje

B. H. Tiškevičius su vietiniais gyventojais Kinijoje, XIX–XX a. sandūra

Šios nuotraukos centre užfiksuotas Benediktas Henrikas Tiškevičius, Kinijoje besifotografuojantis su vietiniais gyventojais. Šalia savęs vyras pasistatęs stovą, ant kurio pritvirtintas fotoaparatas, uždengtas juodu audiniu. Tokiu audiniu fotografas prisidengia fotografuodamas, kad geriau matytų fiksuojamą vaizdą, atsispindintį pro objektyvą matiniame stikle fotoaparato nugarėlėje.
Nors nuotraukoje matome patį Tiškevičių, bet gali būti, kad jis yra ir šio kadro autorius. Nuotrauka daryta prie mingų dinastijos imperatorių mauzoliejaus kvadratinio paviljono Nankine, XIX ir XX amžių sandūroje. Tiksli data nėra žinoma.
Nuotrauka užfiksuota lauke, prie mauzoliejaus, aptrupėjusių plytų nišoje. Nuotraukos fone stūkso tamsi, masyvi, aptakių formų skulptūra, primenanti vėžlį. Netoli jos, centre, nuotraukos antrame plane sėdintis Tiškevičius avi ilgus aulinius batus, vilki galifė tipo kelnes ir švarką ar trumpą paltą. Vyras ūsuotas, su plačia skrybėle. Jis sėdi šiek tiek susikūprinęs, užsikėlęs koją ant kojos, ir žiūri tiesiai į objektyvą. Vietiniai gyventojai susėdę ir sugulę priekyje, ant skurdžios žemės: jie atrodo kiek sutrikę, mąslūs, susiraukę dėl akinančios saulės. Vienas vyras guli ir piktokai žvelgia į objektyvą, keli kiti rūko arba ruošiasi rūkyti pasiėmę ilgas ir tiesias pypkes, kurios primena dūdeles.
Visų dvylikos vietinių vyrų išvaizda liudija, kad jie, ko gero, nepasiturintys, dauguma dėvi šviesius arba tamsius nunešiotus drabužius, kai kurie basi arba apsirišę kojas varganais sandalais, keletas iš jų užsidėję tamsias kepurėles su nedideliu bumbulu viršugalvyje, dar kitų galvos nepridengtos, priekyje nuskusti plaukai. Šaltiniuose teigiama, kad Senovės Kinijoje galvos priekį pagal įstatymą privalėjo skusti valstiečiai. Atviras kaukolės priekis turėjo garantuoti, kad nepasiturintys žmonės kalbėdami su kilmingaisiais neslėps blogų minčių.

Klausyti
Nuotrauka iš Fotografijos muziejaus fondų

B. H. Tiškevičius, „Anglijos krantinė Nicoje” („Promenade des Anglais”), 1892 m.

Grafas Tiškevičius apkeliavo daug pasaulio kraštų, kelionėse fotografavo tolimųjų kraštų kultūrą, gyventojus, papročius ar kraštovaizdžius. Dažnai viešėdavo pas artimuosius Nicoje. Šioje nespalvotoje nuotraukoje nufotografuota Anglijos krantinė Nicoje (Promenade des Anglais) per vieną iš Tiškevičiaus apsilankymų Nicoje 1892 metais.
Anglijos krantinė nuo XIX amžiaus buvo viena iš žymiausių Nicos vietų, populiari aukštuomenės ir turistų susitikimų bei pasivaikščiojimų pajūriu vieta. Tiškevičius pažvelgė į šią vietą iš už fasadinės pusės, jo fotografijoje kontrastuoja prabanga ir skurdas.
Nuotraukos viršuje iš kairės į dešinę driekiasi promenada, palei ją auga palmės, stovi prabangūs pastatai, kuriuose įsikūrę viešbučiai ir restoranai. Pati krantinė pilna pramogaujančios aukštuomenės, besigėrinčios pajūrio peizažu: dauguma vyrų ir moterų vilki tamsius darbužius, galvos pridengtos skrybėlėmis, kepuraitėmis ir cilindrais, kai kurie promenados lankytojai nuo saulės slepiasi po skėčiais. Kaip kontrastas aukštuomenei pirmame plane, apačioje, šiapus krantinės sienelės, užfiksuoti paprasti miesto žmonės, daugiausia moterys. Jie užsiima kasdieniais darbais, kažką renka, čia pat pakrantėje skalbia, džiovina ištiestus skalbinius ir balina juos saulėje. Ant krantinės akmenų matyti nemažai pintų krepšių. Gali būti, kad čia nufotografuota į jūrą įtekanti upė ar užutekis.
Nuotraukos apatinėje dalyje, pačiame priekyje, ant į krūvą sustumtų krantinės akmenukų sėdi nuobodžiaujantis berniukas. Jis vilki šviesų švarkelį ar paltuką, kurio rankovės gana striukos, dėvi purvinas tamsias kelnes, avi murzinus, nunešiotus batus. Tamsius berniuko plaukus dengia šviesi beretė. Kairysis vaiko kumštis atrodo pilnas, galbūt delne jis spaudžia akmenukus. Berniukas mąsliai žvelgia į čia pat priešais jį tyvuliuojantį vandenį, galbūt laukia kažkur netoliese besidarbuojančios mamos. Už vaiko nugaros, kiek atokiau, šviesų drabužį rankose betrinanti apvaloka, tamsiaplaukė moteris įdėmiai žvelgia į berniuką.

Klausyti
Nuotrauka iš Fotografijos muziejaus fondų
Nuotrauka iš Kauno rajono muziejaus

B. H. Tiškevičiaus portretas, XIX–XX a. sandūra

Šioje nespalvotoje fotografijoje pavaizduotas pats Benediktas Henrikas Tiškevičiaus, vilkintis greičiausiai kinų kilmingojo ar karininko drabužiais – ant apykaklės ir rankogalių matyti siuvinėti drakonų atvaizdai. Yra žinoma, kad grafas Tiškevičius dvejiems metams buvo išvykęs į Kiniją, ten mokėsi mandarinų kalbos, sako, kad jam buvo suteiktas mandarino titulas, o švenčių metu jis vilkėdavo mandarino kostiumą. Mandarino titulas imperatoriškoje Kinijoje reiškė valdininko statusą. Nuotrauka greičiausiai fotografuota Kinijoje, XIX ir XX amžių sandūroje.
Nuotraukoje brandaus amžiaus Tiškevičius pozuoja baltame fone. Jis liekno sudėjimo, kojos ir rankos laibos, ilgos. Veidas ramus, liesas, prakaulus, akys apvalios, išoriniai vokų kampučiai nusvirę, todėl modelis atrodo pavargęs. Nosis ilgoka, tiesi, po ja – tankūs, žili ūsai kiek užriestais galais. Plaukai trumpai kirpti, todėl aiškiai matomos didokos ausys. Vyro galvą dengia tamsi, masyvi kailio kepurė. Tiškevičius vilki tamsų kiniško stiliaus švarką, kurio apykaklė ir juostuoti rankogaliai, kaip jau minėta, puošti drakonų raštais. Ties krūtine apdaras susagstytas pailgomis sagomis, kurios fiksuojamos raitytose kilpose. Po kaklu ir kairėje krūtinės pusėje, širdies plote, įsegtos kelios šviesios sagės, primenančios saulutes ar gėlių žiedus. Gali būti, kad tai tradiciniai kinų simboliai. Vyras dėvi ilgus, juodus, kruopščiai nublizgintus aulinius batus su pentinais kulnuose. Į ilgus batus tvarkingai sukišti galifė stiliaus juodų kelnių galai. Tiškevičius glaudžiai sudėjęs rankas žemiau bambos laiko kardą, gali būti, kad tai tradicinis „Mia dao“ kalavijas.

 

Klausyti