Lauk naujienų!
Jūs sėkmingai užsiregistravote fotografijos muziejaus naujienlaiškiui.
Visų planuojamų parodų ir renginių kalendorius.
II–V 10–18 val. / VI–VII 11–17 val.
Bilietas 5 €, su nuolaida 2,50 € / Ekskursija su gidu 20 €, nuolaidos netaikomos € / Stogo terasos lankymas 1 €, su nuolaida 0,50 €
Vilniaus g. 140, LT-76296 Šiauliai
Dviračių nuomos stotelė veikia muziejaus darbo metu
Norite pirmas (-a) sužinoti muziejaus naujienas? Užsiprenumeruokite naujienlaiškį.
Jūs sėkmingai užsiregistravote fotografijos muziejaus naujienlaiškiui.
Norite pirmas (-a) sužinoti muziejaus naujienas? Užsiprenumeruokite naujienlaiškį.
Jūs sėkmingai užsiregistravote fotografijos muziejaus naujienlaiškiui.
Nuolatinė fotografijos istorijos ekspozicija „Laisvę fotografijai“
Vykstančios ir būsimos parodos
Įvykusių parodų archyvas
Vykstančios ir įvykusios kilnojamosios parodos
Muziejaus eksponatai virtualiose ir VR (virtualios realybės) parodose
Fotografijos muziejaus sukurti virtualūs turai
Norite pirmas (-a) sužinoti muziejaus naujienas? Užsiprenumeruokite naujienlaiškį.
Jūs sėkmingai užsiregistravote fotografijos muziejaus naujienlaiškiui.
Norite pirmas (-a) sužinoti muziejaus naujienas? Užsiprenumeruokite naujienlaiškį.
Jūs sėkmingai užsiregistravote fotografijos muziejaus naujienlaiškiui.
Norite pirmas (-a) sužinoti muziejaus naujienas? Užsiprenumeruokite naujienlaiškį.
Jūs sėkmingai užsiregistravote fotografijos muziejaus naujienlaiškiui.
DISCOVERED IMAGES | ODNALEZIONE OBRAZY
The Photo Aesthetics of Count Benedykt Henryk Tyszkiewicz (1852–1935)
Royal Łazienki Museum in Warsaw, 2024
Muziejaus platinamų leidinių katalogas
Originalios dovanos su fotografijos meno užuominomis
Fotografijos muziejaus lankymo bilietai
Fotografijos muziejaus dovanų kuponai
Norite pirmas (-a) sužinoti muziejaus naujienas? Užsiprenumeruokite naujienlaiškį.
Jūs sėkmingai užsiregistravote fotografijos muziejaus naujienlaiškiui.
Norite pirmas (-a) sužinoti muziejaus naujienas? Užsiprenumeruokite naujienlaiškį.
Jūs sėkmingai užsiregistravote fotografijos muziejaus naujienlaiškiui.
Norite pirmas (-a) sužinoti muziejaus naujienas? Užsiprenumeruokite naujienlaiškį.
Jūs sėkmingai užsiregistravote fotografijos muziejaus naujienlaiškiui.
2015 m. lapkričio 11, 19, 25 d., gruodžio 10, 17 d. 17 val. Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) vyko menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio viešų paskaitų ciklas apie fotografiją „Vaizdų gyvenimai”.
Fotografija ir Narcizas
2015 m. lapkričio 11 d., trečiadienis, 17.00 val.
Begalinę žmogaus savimeilę perteikia klasikinio meno portretų galerijos, menininkų autoportretų ciklai. XIX a. viduryje suklestėjusi portretinė fotografija tęsia reprezentacinę klasikinio portreto ikonografiją, tačiau atsiranda ir naujovių. Fotografai pradeda kurti eksperimentinius, rizikingus autoportretus ir taip išplečia žmogaus vaizdavimo tradiciją. Dar labiau ją pakeičia XX a. įsigalėjusi masinė fotografija, dabartinė skaitmeninių asmenukių kultūra. Kas sieja klasikinį tapybos portretą ir „Instagram” programėle dauginamas asmenukes? Tai buvo galima sužinoti paskaitoje apie amžinas Narcizo kančias ir skaitmeninės fotografijos tendencijas.
Fotografija ir Pigmalionas
2015 m. lapkričio 19 d., ketvirtadienis, 16.45 val.
Fotografiją ir skulptūrą sieja du esminiai dalykai – tai šviesotamsos žaismas ir statika. Fotografinis vaizdas sustingdo laiko akimirką amžinybėje. Tokios pat amžinos ir nejudrios yra klasikinės skulptūros. Nuo pat fotografijos išradimo šios meno rūšys „viliojo” viena kitą. Fotografams skulptūros buvo patys klusniausi ir tinkamiausi modeliai. Kita vertus, buvo pagundų skvarbiu ir meiliu fotografo žvilgsniu atgaivinti nuostabių skulptūrų figūras, įkvėpti marmurui gyvybę, išjudinti jame užkoduotą menininko aistrą. Apie šiuos dramatiškus bandymus ir fotografines Pigmaliono maldas išgirdome paskaitoje.
Fotografija ir Hermis
2015 m. lapkričio 25 d., trečiadienis, 16.45 val.
Fotografijos ir kelionės yra du vienas kitą kuriantys ir papildantys dalykai. Turistinė kelionė ir fotografavimas šiandien yra visiems savaime suprantami dalykai, tačiau taip buvo ne visada. Išradus fotografiją, fotografavimas buvo labai brangi ir sudėtinga veikla, todėl į tolimas keliones pirmieji fotografai išsiruošdavo su keliolika padėjėjų, gabendavo tonas sveriančius įrangos vežimus. Jų ekspedicijas finansuodavo karaliai. Iš tolimų, kolonijinių kraštų parvežti vaizdai sukeldavo tikrą šoką. Apie fotografijos, kelionių ir geografijos santykį kalbėta kelionių dievo Hermio draugijoje.
Fotografija ir Tanatas
2015 m. gruodžio 10 d., ketvirtadienis, 17.00 val.
Fotografija nuo pat išradimo pradžios tapo nepamainoma atminties talpykla. Tai buvo veiksmingiausia priemonė kovojant su užmarštimi, nyksmu ir mirtimi. Fotografiniai vaizdai nugalėjo biologinį laiką ir įsitvirtino amžinybės orbitoje, todėl labai dažnai fotografijos filosofijoje tyrinėjama fotografinio vaizdo ir mirties santykių tema. Be to, XIX a. pabaigoje fotografija tapo veiksminga susisiekimo su mirusiaisiais priemone. Kaip tai vyko, buvo galima sužinoti tyrinėjant fotografinius vaizdus mirties dievybės Tanato šešėlyje.
Fotografija ir Salonas
2015 m. gruodžio 17 d., ketvirtadienis, 17.00 val.
Fotografija atsirado vaizduojamojo meno apsuptyje. Louis Daguerre buvo ne tik dagerotipo išradėjas, bet ir žinomas tapytojas. XIX a. fotografijai aktyviai buvo ieškoma vietos dailės istorijoje, todėl labai įdomu pažvelgti į fotografijos istoriją per meno stilių prizmę. Taip galima atrasti impresionistinę, secesinę, „art deco”, siurrealistinę fotografiją. Žinoma, buvo įnirtingų pastangų pabėgti nuo šios įtakos, tačiau postmodernistiniai laikai vėl viską grąžino į savo vietas, fotografija vėl grįžo į pradžių pradžią, į saloninę studijinės ikonografijos aplinką. Ši paskaita vyko apie fotografijos ir salono „romaną”.
Fotografija ir vaizduojamasis menas, fotografija ir skulptūra, fotografija ir kelionės, fotografija ir atminties talpykla, fotografija ir žmogaus savimeilė – tai temos, kurias savo viešai skaitomame paskaitų cikle „Vaizdų gyvenimai” plėtoja menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis. Šiauliečiams paskaitos patinka – paklausyti jų į Fotografijos muziejų gausiai susirenka įvairaus amžiaus ir pomėgių žmonės. Apie viešų paskaitų ir fotografijos populiarumo fenomeną kalbamės su šio ciklo sumanytoju.
Menotyrininką Virginijų Kinčinaitį kalbino Irena Budrienė:
Fotografijos muziejuje apie fotografiją skaitomas Jūsų viešų paskaitų ciklas „Vaizdų gyvenimai” sulaukė įvairaus amžiaus ir įvairių visuomenės sluoksnių klausytojų dėmesio. Kuo Jus patį traukia viešos paskaitos?
Man patinka įdomių žmonių skaitomi viešų paskaitų ciklai, nesvarbu, kur jie būna organizuojami – Londone, Maskvoje, Vilniuje, įvairiose kultūros institucijose. Viešos paskaitos, funkcionuojančios pagal visiškai kitus principus ir turinčios kitus tikslus, yra kur kas įdomesnės, įvairesnės nei uždaros universitetinės ar mokyklinės. Kaip vartotojas Šiauliuose pasigendu viešų paskaitų, nes tokia paskaita visų pirma yra susitikimas su žmogumi, asmenybe, jo interesų sritimi. Viliuosi, kad būsiu sudomintas, prasiplės mano sąmonė, žinios, patirtis, gausiu labai svarbios ir įdomios informacijos apie gyvenimą, pasaulį, meną. Ir visa tai bus pateikta koncentruota forma, nereikės raustis knygose, nereikės žiūrėti lėkštų televizijos laidų. Žinodamas, kiek Lietuvoje yra žmonių, įdomiai skaitančių viešas paskaitas, visada stengiuosi jose dalyvauti – važiuoju į Nidą, Anykščius ar Vilnių.
Kuo vieša paskaita skiriasi nuo įprastos akademinės?
Žmonės paprastai būna suskirstomi į grupes: moksleiviai, studentai, dirbantieji, pensininkai. Viskas labai supaprastinama ir visuomenė paverčiama kareivinėmis, kur viskas surūšiuota. Tik dėstytojas skaito paskaitas, studentai jo klauso uždaroje erdvėje. Dėstytojas susiformuoja komforto zoną, kuri yra asimetriška. Jeigu yra dėstytojas arba mokytojas, o prieš jį – klasė, visiems dalyviams jau paskirstyti vaidmenys. Vieni klausytojai, o šitas – šnekėtojas. Hierarchiškai jis yra aukščiau, visi turi paklusti. Yra tokia sistema, kuri verčia vieniems nuo kitų priklausyti. Sistema veikia ne savanorišku principu, o pagal iš anksto nubrėžtas švietimo, aukštojo mokslo taisykles. Kaip kokioje griežtoje šeimoje, kur vaikai turi klausyti tėvų, o ne bendrauti kaip lygiaverčiai partneriai. Viešoje paskaitoje atsiranda rizika ir partnerystė. Dvi pusės susitinka savanoriškai: žmonės patys ateina klausyti, o skaitantis paskaitą irgi savanoriškai pasirenka tokią veiklą. Tai yra rizikingiau, įdomiau ir svarbiau. Savanoriškai atėję klausytojai priima informaciją geriau ir veiksmingiau. Bet tai rizikinga – savanoriai klausytojai yra reiklesni, jie gali netikėtai mestelėti klausimą. Todėl daugybės universiteto profesorių niekada neištempsi į jokią viešą erdvę, nes jie neturės, ką pasakyti, lemens iš popieriaus pačią nuobodžiausią paskaitą. Tokie gali būti ir dėstytojai, ir mokytojai. Aš pats su tuo susidūriau dirbdamas įvairiose srityse, universitete. Kai dar studijavau Dailės akademijoje mes visą dieną klausydavomės paskaitų. Tada ką tik buvo pradėjęs dirbti Leonidas Donskis. Jis po visų paskaitų vakare paskelbdavo dar ir viešą savo paskaitą. Nors kalbėdavo tą patį, ką ir per paskaitas, susirinkdavo labai įvairi publika. Ir Leonidas ekspresyviai, aistringai vėl perskaitydavo tą patį, ką ir per uždaras paskaitas. Bet tai jau būdavo atrakcija – vieša paskaita, ir klausytojai, studentai jausdavosi žymiai laisviau, užduodavo provokuojančius klausimus, ko nedrįsdavo daryti per uždaras paskaitas, ir gaudavosi įdomus dialogas. Tada supratau, koks didelis skirtumas yra tarp akademinės ir viešos paskaitos.
Kaip užčiuopėte viešųjų paskaitų poreikį?
Šiuolaikinei visuomenei, kuo ji darosi liberalesnė, reiklesnė, gyvesnė, minėtas kareivinių principas nebetinka, jis griūva – studentai nebenori klausytis nuobodžių paskaitų, senjorai nori įdomiau ir prasmingiau praleisti savo laisvalaikį. Dirbantys žmonės, laisvųjų specialybių atstovai irgi supranta, kad jie nepatiria gyvenimo pilnatvės vien kaldami pinigus ir po to nueidami į „popsinį” koncertą. Kažko trūksta gyvenime. Todėl didmiesčiuose randasi vis daugiau viešų susitikimų, intelektualaus bendravimo erdvių viešų paskaitų pavidalu. Jos gali būti ezoterinės, uždaros, skirtos tik labai mažai grupei, gali būti labai platūs, išsamūs ciklai, pavyzdžiui, pagyvenusiems žmonėms apie galimybę realizuoti save dar likusiame gyvenime. Taip atsiranda įvairių organizatorių, įstaigų, privačių iniciatyvų, kurios organizuoja laisvalaikį ir patenkina naujus visuomenės poreikius. Visuomenė vystosi, žmonėms atsiranda vis daugiau laisvo laiko. O žmogus yra pasyvi būtybė – arba dirba, arba nuobodžiauja, ir jam reikia tarpinės būsenos, kad jo laikas būtų užimtas prasmingiau. Žmogui reikia mankštinti ne tik raumenis, bet ir smegenis, o tai dar sunkiau ir tam reikia palankesnės aplinkos. Šiame kontekste man ir gimė idėjos sukurti vieną ar kitą viešų paskaitų ciklą – pernai P. Višinskio bibliotekoje, šiemet – Fotografijos muziejuje.
Viešos paskaitos gimė ir iš pavydo jausmo, apgailestavimo. Matydamas, kokios įdomios paskaitos, kokie susitikimai vyksta Vilniuje, jau nebekalbant apie Londoną ar Maskvą, kuriuos aš irgi stebiu, nusprendžiau, kad ir Šiauliuose jų turėtų atsirasti. Daug šioje srityje nuveikė P. Višinskio biblioteka, Dailės galerija, „Aušros” muziejus. Ir dar viena kita organizacija.
Kodėl pasirinkta paskaitų tema – fotografija?
Jau daug metų skaitau paskaitas apie fotografiją – tarptautiniame Nidos festivalyje, Vilniaus ir Kauno fotografijų galerijose. O kodėl nepasidalyti tomis žiniomis Šiauliuose, juo labiau, kad po rekonstrukcijos atsidarė Fotografijos muziejus – labai patraukli erdvė.
Kai po rekonstrukcijos Fotografijos muziejuje pristatinėjau savo knygą apie fotografiją, pagalvojau, būtinai reikia prisijaukinti šią vietą ir pakviesti kitus žmones padiskutuoti apie fotografiją naujoje, įkvepiančioje ir tikrai labai perspektyvioje erdvėje. Todėl prisipažįstu – aš esu kaltas – išdaviau Dailės galeriją ir išdrožiau į Fotografijos muziejų (šypsosi). Tik dėl bendro gėrio.
Žinoma, fotografija nėra mano studijų sritis, tiesiog hobis – tokia erdvė, į kurią atėjau savo noru, domėdamasis ja. Ir tai tapo mano labai plačios veiklos sritimi. Buvo išleista ir knyga apie fotografiją.
Jums, kaip menotyrininkui, norisi fotografijos sampratą šiek tiek pakeisti, išplėsti, išskleisti ją vaizduojamojo meno aplinkoje?
Tam ir skirtas šis naujas paskaitų ciklas. Galbūt pavyks žmones sudominti fotografija ar priversti juos pažvelgti į fotografiją giliau. Pažinti fotografiją kaip visos Vakarų vizualinės tradicijos vaizduojamojo meno tąsą, atsiskleidžiančią jau kitu – fotovaizdo pavidalu. Norisi parodyti, kaip renesansinės tapybos kompozicijos ar XIX a. tapyba pereina į fotografiją ir plėtojasi net šiuolaikinėje asmenukėje, kur žmogus save fotografuoja nesuvokdamas, kad jis tęsia gilią vakarų kultūros vaizduojamojo meno tradiciją. Pakartoja net tą pačią kompoziciją ir mimiką, vidinę būseną. Tas fotografijų ciklas ir yra skirtas platesnių ryšių atskleidimui. Paskaitoje „Fotografija ir Pigmalionas” – specialiai parinkau mitologinius terminus, siekdamas parodyti, kad fotografija nėra tik šiandienos reiškinys, kad ji tikrai gali būti suprantama labai plačiai, net mitologiniame kontekste.
Pigmalionas maldavo savo sukurtos skulptūros – gražiosios moters atgimti realiame gyvenime. Taip pat ir fotografai nuo pat fotografijos išradimo meldžiasi skulptūroms, kurias fotografuoja, nori įkvėpti joms gyvybės, aistros, juo labiau, kad skulptūros yra pats palankiausias fotografijų objektas, jos klusnios, jos nejuda. Viena iš pirmųjų fotografijos istorijoje buvo būtent skulptūros fotografija. Vėl ryšys – skulptūros menas ir fotografija. Galima plėtoti tą ryšį, praturtinant jį psichoanalitinėmis įžvalgomis ir vizualios kultūros įžvalgomis ir mitologija. Taip klausytojai vedami per fotografijos istoriją, fotografijos vaizdo tyrimo galimybes.
Kodėl fotografija tokia populiari? Kartais fotoobjektyvas pamato daugiau, nei neįžvelgia akis?
Prieš kelis šimtus metų savo atvaizdą galėjo turėti tik patys turtingiausi Europos žmonės, tik kelios šeimos, kurios užsakydavo portretus. Vadinasi, tai buvo svarbu. Tai buvo prestižas ir pati didžiausia žmogaus siekiamybė turėti savo antrininką, matyti save. Tuo pačiu ir suvokti save kaip visumą – ne tą, laiko eigoje išdarkytą būtybę, kuri nuolat abejoja dėl savęs, ar ji organizmas, ar ji sąmonė, ar ji kokia nors idėja, ar atspindys veidrodžio paviršiuje. Juk tik paveikslas visą tą chaosą sutelkia į vieną išbaigtą pavidalą, ir žmogus gauna savo paties išbaigtą vaizdinį. Jis pagaliau nusiramina dėl savo tapatumo. Jis pasikabina savo portretą, ir jį pagaliau aplanko pilnatvės ir išsipildymo pojūtis. Visos karalių šeimos taip gyveno. Bet šitos sąlygos neturėjo visa visuomenė, eiliniai žmonės. Jie savęs nematė, nesuvokė, neturėjo jokios galimybės apibrėžti savo tapatumo, save susikonstruoti. Jie buvo priklausomi nuo kitų nuomonės arba valios, išnaudojami visais įmanomais būdais. Tik demokratėjant visuomenei, atsirandant naujoms technologijoms, XIX amžiuje buržuazinės klasės atstovas pirmą kartą įgijo anksčiau tik karalių turėtą privilegiją – matyti save ir turėti savo atvaizdą. Aišku, tie fotoportretai buvo labai brangūs, bet viso Paryžiaus vidurinioji buržuazinė klasė, mokėdama didžiulius pinigus, visus interjerus išpuošė savo portretais ir pagaliau nusiramino. Perkėlė save į amžinybę – vaizdas yra statiškas, nuolat gali grožėtis savo nepajudinamu statišku pavidalu. Nebesi ta būtybė, kuri nuolat abejoja dėl savo tikrumo ir nuolat klausia savęs, kas aš esu. Taip prasidėjo aistringas prisirišimas prie savo vaizdinio, jo tobulinimas, jo kaupimas ir kolekcionavimas.
Ypač mėgstantys save fotografuoti apšaukiami net psichiniais ligoniais…
Gal ir galima čia įžiūrėti kokį psichinį nukrypimą? Bet aš dėl to ramus, nes kiekvienas naujas išradimas, malonumas arba savęs stebėjimas yra kaltinami iškrypimais ir anomalijomis. XIX amžiau pabaigoje, kai moterys pradėjo skaityti romanus, negalėdavo vienos išeiti į gatvę – tik su savo vaikų auklėmis ir palydovais. Norėdamos pabėgti nuo uždaro patriarchalinio jas kontroliuojančio pasaulio, jos pradėjo skaityti romanus. To meto gydytojai romanų skaitymą pripažino psichine anomalija. Esą skaitymas paveiks moterų psichiką ir jos nebebus paklusnios žmonos, todėl reikia iš jų atimti romanus. Visada taip buvo. Kai žmonės pradėjo per daug žiūrėti televizorių, jie buvo apkaltinti, ypač vaikai, po to, kai pradėjo sėdėti prie kompiuterių – visi tapo ligoniais. Dabar visi save fotografuoja – atsirado net gydymo kursai, kad neprisidarytų per daug asmenukių.
Iš tikrųjų fotografuodamas save, nors ir neturi jokio meninio išsilavinimo, žmogus užsiima kūryba – tai kūrybinis aktas. Norėdamas pasidaryti asmenukę turi priimti daugybę kūrybinių sprendimų – turi išsirinkti kompoziciją, pozą, apšvietimą, suvaidinti personažą, pakeisti mimiką, transformuotis į kitą būtybę – idealią ar kokią tu įsivaizduoji. Taip, kaip karaliai, pozavę prieš kelis šimtus metų – jie irgi save taip transformuodavo ir perkeisdavo. Vadinasi, tai, ką mes vadiname nuokrypiu, anomalija, iš tikrųjų yra dar labiau išsiplėtusio ir į mases pasklidusio kūrybiškumo apraiškos. Svarbiausia, kad toje asmenukių manijoje gimsta labai įdomių idėjų ir įdomių sprendimų. Šiuolaikinio meno kuratoriai dabar kartais atsirenka fotografijas ne iš profesionalų menininkų, o iš „instagramo” asmenukių ir rengia temines parodas, atspindinčias šiuolaikinio žmogaus būseną, jo santykį su technologijomis ir pačiu savimi. Aišku, šiuolaikinės asmenukės nebeatlieka klasikinės fotografijos funkcijos – tiesiog žmogus stebi savo gyvenimą: ką valgo, kur eina, kaip jaučiasi. Fotografija nebėra ikona, kuri įamžina tave amžinybėje, o tiesiog nenutrūkstamas vizualus pasakojimas apie save patį. Žmogus retrospektyviai gali stebėti savo gyvenimą, jis tampa panašus į dienoraštį romantizmo laikais rašiusį dūsaujantį jaunuolį ar ašarojančią panelę. Tik šiuolaikinis jaunuolis, dūsaudamas ir ašarodamas prieš užmigdamas dar pasidaro paskutinę asmenukę… o kitą rytą fotografuoja save prie pusryčių stalo – jau viskas gerai.
Žinoma, jis nori būti matomas ir dalijasi tomis fotografijomis. Bet iškyla problema. Kažkada karalių paveikslus žiūrėjo minios. Jie buvo vieninteliai. Dabar mes irgi norime būti vieninteliai ir taip pat matomi – siunčiame masėms pranešimus apie save. Bet užmirštame, kad kiekvienas tos masės vienetas irgi siunčia savo pranešimus. Ir galų gale žiūrovų nebelieka. Mes siunčiame į tuštumą – visi aktoriai, o auditorijos, deja, nebėra.