2024 m. vasario 1 d., 17.30 val. Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) atidaroma Aleksandro Ostašenkovo paroda „Neįvardyto laiko portretas. 1968–2024“. Paroda veiks iki 2024 m. kovo 31 d. 

A. Ostašenkovo pasaulėžiūra, santykis su žmogumi, vertybės ir autorinis braižas nepavaldus besikeičiančiam laikui, epochoms, santvarkoms, madoms. Jo giliamintė kūryba, rimtis ir kalbėjimas apie pamatines prasmes jau keletą dešimtmečių yra tvirta atsvara šiandienos pasaulio paviršutiniškumui, daiktiškumui, tuštybei. Ji kausto dėmesį, priverčia stabtelti, pasinerti meditacinėn kelionėn į savo esybės gelmę, išgyventi fotovaizduose praskleistos amžinybės dvelksmą, empatiškai išjausti autoriaus laiką, jį supusių žmonių likimus ir patirtis.

Parodoje pristatoma daugelį dešimtmečių autoriaus kurta serija „Neįvardyto laiko portretas“ (1968–2024), kurią plėtoti autorių paskatino poreikis apmąstyti kintantį laiką, patirtį, surinkti asmeniškai išgyventus gyvenimo fragmentus, apibendrinti laiką ir savo būtį laike. Serija apibendrina autoriaus ir jo amžininkų išgyvenimus, kalba apie laiko slinktis, asmeninius ir visuomeninius lūžius, vertybes, santykius, laikinumą. Paroda kupina mąslaus egzistencinio jautrumo, laikinumo ir nebūties nuojautų, ypatingo gylio ir atidos aplinkai, žmogaus būčiai, jausenai, lemčiai.

 

Fotografijų ciklas „Neįvardyto laiko portretas“ atsirado iš poreikio apmąstyti kintantį laiką, patirtį, surinkti asmeniškai išgyventus gyvenimo fragmentus, apibendrinti laiką ir savo būtį laike.

Fotografijų turinys skverbiasi į pasikeitusių ar jau nebesančių žmonių akis, kūnus, likimus, stebi ir  analizuoja subjekto psichologiją, fizinio kūno ir sielos kitimą, dvasinių vertybių perkainojimą laiko, socialinių ir politinių ženklų viduje, epochų sandūroje. Tai pokalbis apie žmogaus vertybes, kompromisus, apie buvusį, esamą ir ateinantį laiką, apie norą perkurti biografiją, o kartais ir atsisakyti savo prigimties. Tai menininko siūlymas žiūrovui ir pašnekovui laiko tėkmėje atpažinti kitokį save, suvokti metaforos turinį, „atrakinti“ kūrinio esmę, gebėti analizuoti vykstančius procesus.

Gyvenimas – unikalus vyksmas laike, o atmintis – pats svarbiausias žmogaus dimensijos reiškinys, kartais toks sunkus ir nepageidaujamas. Atmintis nepaleidžia mūsų, sužadina prisiminimus, išgyvenimus, priverčia nuolat patirti sielos jautrumą, o nutolus jaunystei – apmąstyti save ir laiką, kuriame buvome, esame, būsime.

Neįvardyto laiko portretas – tai dvasinė būsena, mūsų jau įvykusio gyvenimo apibendrinimas. Jis išryškėja ilgame prigimties ir tapatybės atpažinimo kelyje – tarp užgimstančios ir sukauptos patirties, tarp gimimo ir mirties, ieškant atsakymų, ieškant savo identiteto, remiantis jau dabartine savo patirtimi. Mirusiųjų atmintį, epochos ženklus koreguoja laikas ir gyvieji. Atmintis visada grįžta į praėjusį laiką…

Aleksandras Ostašenkovas

Parodą pristato Vizualiojo meno kūrėjų asociacija

Partneriai:

Šiaulių „Aušros“ muziejus
Fotografijos muziejus

Rėmėjai:

Lietuvos kultūros taryba
LR Kultūros ministerija
UAB „Splius“
AB Šiaulių bankas
UAB „Elga“