Šiaulių „Aušros“ muziejus į jo padalinio – Fotografijos muziejaus – fondus įsigijo unikalią grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus (1852–1935) fotografijų kolekciją.

Kolekcininkas, mecenatas, keliautojas ir fotografas, Raudondvario grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius – išskirtinė, dar nepakankamai pažinta ir atskleista Lietuvos kultūros istorijos asmenybė. Tiškevičius buvo neeilinė fotografijos meno figūra, vienas iš meninės fotografijos pradininkų Lietuvoje ir pirmasis šalies keliautojas-fotografas. Jo kelionės po Alžyrą fotografijos, eksponuotos 1876 m. Pasaulinėje parodoje Filadelfijoje (JAV) ir pelniusios aukso medalį, laikytinos pirmosiomis žinomomis kelionių reportažo žanro fotografijomis Lietuvoje. Fotografas nuo 1884 m. buvo Prancūzų fotografų draugijos, nuo 1898 m. – prestižinio Paryžiaus fotoklubo nariu. 1894–1902 m. dalyvavo parodose Lvove, Berlyne (1899 m. už režisūrines kompozicijas Berlyne gavo aukso medalį), Varšuvoje, Vilniuje, jo nuotraukos publikuotos Paryžiaus fotoklubo reprezentaciniuose leidiniuose. Tiškevičiaus kūrybą sudarė reportažai iš jo gausių kelionių po įvairias pasaulio šalis ir savitos meninės režisūrinės kompozicijos, kuriose jis savo vasaros rezidencijoje Vialoje (dab. Baltarusijos teritorija) ir fotostudijoje Paryžiuje fotografavo inscenizuotas įvairių epochų žanrines scenas, monumentalius portretus. Daug tokių kompozicijų sukūrė 1890–1899 m. Pastarieji piktorialistiniai meninės fotografijos kūriniai išgarsino fotografą tarptautinėje jo amžininkų meno bendruomenėje ir atkreipė šiuolaikinių menotyrininkų dėmesį. Paradoksalu ir tuo pačiu dėsninga, kad jau šiais laikais pirmieji Tiškevičių atrado prancūzai. Jo pavardė Lietuvoje garsiau nuskambėjo po to, kai 1993 m. pirmosios pasaulyje fotografijos išradėjo Nicephore Niepce vardo muziejus Prancūzijoje įsigijo tuo metu didžiausią autoriaus darbų kolekciją (86 kūriniai, paklijuoti ant 46 kartono lakštų), surengė parodą ir išleido kolekciją pristatantį leidinuką. Be to, paaiškėjo, kad nedidelė Tiškevičiaus kūrinių kolekcija saugoma ir Lenkijoje, Varšuvos karališkosios pilies muziejuje, pavieniai darbai buvo žinomi Orse muziejuje,  Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje Paryžiuje bei privačiose kolekcijose užsienyje. Netrukus Niepce muziejaus kolekcija buvo pristatyta ir parodose Vilniuje ir Kaune, išleistas leidinys „Tyszkiewicz“ (Baltos lankos, 2002) ir dr. Aldonos Snitkuvienės studija „Raudondvaris. Grafai Tiškevičiai ir jų palikimas“ (Vilnius, 1998).

Atrodė, kad iš to, kas buvo žinoma, jau galima pakankamai išsamiai spręsti apie Tiškevičiaus kūrybą, naujų atradimų nebesitikėta, kadangi buvo manyta, kad visi grafo kūriniai pražuvo per gaisrus studijose ir laboratorijose Paryžiuje ir Vialoje. Tačiau 2018 m. pabaigoje iš neskelbiamo šaltinio užsienyje į Lietuvą sugrąžinti keli šimtai B. H. Tiškevičiaus kūrinių, kurie reikšmingai praplečia autoriaus kūrybos aprėptį ir reikšmę. Didelę šios kolekcijos dalį Lietuvos kultūros tarybai parėmus įsigijo Šiaulių „Aušros“ muziejus į jo padalinio – Fotografijos muziejaus rinkinius. Muziejaus kolekcijoje – 27 kartono lakštai, greičiausiai atskiri buvusių albumų lapai, ant kurių paklijuotos 93 įvairių formatų albumino fotografijos. Ant lakštų paties autoriaus daryti įrašai prancūzų k., nurodantys fotografavimo datą, vietas, pavadinimus. Muziejaus įsigytos kolekcijos branduolį sudaro greičiausiai Tiškevičiaus Paryžiaus studijoje 1897–1899 m. kurtos vadinamųjų Imperijos ir 1830-ųjų epochų stiliaus inscenizacijos, atliktos XIX a. pabaigos Vakarų Europos meninės fotografijos krypties – piktorializmo stilistikoje. Kai kurie iš įsigytų kūrinių publikuoti iliustruojant atskirą skyrių apie „interjerinę fotografiją“ prestižiniame Paryžiaus fotoklubo leidinyje „Esthetique de la photographie“ (sud. Paul Bourgeois, Paryžius, 1900), kurį galima laikyti XIX a. pabaigos prancūzų piktorializmo chrestomatija ar manifestu, kuriame atsispindėjo pagrindiniai piktorialistų kūrybos principai, meniniai siekiai ir šio stiliaus kūrėjų darbai. Tiškevičiaus kūriniai šiame leidinyje rikiuojasi gerta prancūzų piktorializmo klasikų Puyo, Demachy ir kitų vardų ir pristato jį kaip vieną iš to meto piktorialistų elito atstovų. To meto Lietuvos fotografijos kontekste tai buvo nauja, niekieno iš tuomečių fotomenininkų nepraktikuota kūryba. Jis pirmasis mūsų šalyje fotografinėje kūryboje nutolo nuo dokumentinio, reportažinio fotografijos turinio ir konceptualiai realizavo kūrybinį sumanymą, konstruodamas savitą fotografinę realybę. Kitą kolekcijos dalį sudaro 1897 m. medžioklės scenos Vialos dvare, taip pat 1891–1897 m. Tiškevičiaus kelionių reportažų fotografijos, tarp kurių didžiausia 1892 m. Nicos reportažinių fotografijų grupė, taip pat kitų vietovių (Amsterdamo, Garbuvo Lenkijoje, Vezuvijaus) vaizdai, paties grafo ir jo artimų fotografijos.

Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba.
Informaciją teikia Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriaus vedėja Vilija Ulinskytė-Balzienė, tel. 8 41 524396, el.paštas: v.ulinskyte@ausrosmuziejus.lt.

Visi įsigyti kolekcijos eksponatai yra suskaitmeninti ir paviešinti Lietuvos integralioje muziejų informacijos sistemoje LIMIS.
2020 metais kolekciją planuojama parodyti visuomenei rengiamoje parodoje ir leidinyje.

Daugiau eksponatų