Fotografijos muziejus pradeda parodų ciklą „Šiaulių albumas“ iš savo fondų, skirtą visapusiškai miesto gyvenimo refleksijai. Pirmoji iš šio ciklo – šiauliečio fotografo Vlado Mikalausko (1942–2011) fotografijų paroda „Šiauliai, Vilniaus gatvė“. Muziejaus fonduose saugomas daugiau kaip prieš tris dešimtmečius (daugiausia 1985–1986 m.) sukurtas beveik 240 fotografijų ciklas pirmą kartą buvo pristatytas Fotografijos muziejuje 1986 m., parodoje, skirtoje Šiaulių miesto 750-mečiui. Jis perteikia anuometinę vienos iš seniausių miesto gatvių būseną: urbanistinį miesto pavidalą, istorijos ženklus jo veide, žmones, jų nuotaikas; kasdienybės momentai ir šventės susilieja į vientisą, vos per keletą metų sukurtą išsamų tos epochos fotografinį dokumentą, su visais atpažįstamais jos atributais ir pasakoja ne tik šios gatvės, bet ir viso miesto istoriją, atskleidžia jo dvasią.

Menotyrininkas V. Rimkus, tada aprašydamas parodą, pabrėžė V. Mikalausko dėmesį kiekvienai, iš pirmo žvilgsnio ir pačiai nereikšmingiausiai gatvės kasdienybės detalei ir sulygino autoriaus perteiktą visuminį gatvės vaizdą su romanu, „kurį reikia perskaityti nuo pradžios iki galo“. Kiekviena fotografija čia susijusi su kitomis – jos tarsi knygos puslapiai, kuriuos išplėšus, bendram vaizdui kažko pritrūks. Mes dažnai asocijuojame Vilniaus gatvės įvaizdį tik su Pėsčiųjų bulvaru, bet autorius pažiūrėjo plačiau ir perteikė gatvės panoramą nuo riboženklio iki riboženklio, nuo įvažiavimo į miestą, kur gatvė prasideda, iki miesto pabaigos, kur ji virsta užmiesčio keliu. Toks požiūris leidžia patirti, kaip vystosi ir keičiasi gatvės pavidalas, kai įvažiavus į miestą nuo Vilniaus pusės (iš čia ir gatvės pavadinimas) tinkamesnes kaimui priemiesčio „bakūžes“ netrukus keičia tada dar nauji mikrorajonai, išaugę istorinio fabriko kaimynystėje, kažkada įsibrovusio į kone kurortinę gamtinę aplinką, tuoj už jo ir senamiestis, užsibaigiantis tarpukariu iš miesto centro išsikrausčiusiu turgumi, prisišliejusiu prie istorinio Sukilėlių kalnelio, už kurio staiga vėl atsiduri priemiestyje. Autorius realistiškai perteikia kasdienį gatvės gyvenimą, be fasadinio spindesio, tačiau dėl jo meistrystės gatvės kasdienybės paveiksle neįžvelgsi rutinos ar buitiškumo. Čia juntama gyvybinga pulsuojanti miesto energija, tarsi girdėti būdingas miesto fonas – žmonių šurmulys, susiliejantis su gatvės gaudesiu. Nors žmonių veiduose dar mažai šypsenų (žvelgdamas į veidus, supranti, kaip mus pakeitė tie beveik trys laisvės dešimtmečiai), tačiau stebina dinamiškas gatvės veiksmas ir situacijų įvairovė, būdinga miestui ir miestietiškam gyvenimo būdui.

Įdomu ir tai, kad autorius fotografavo miestą dviejų epochų sandūroje, vos po metų įsisiūbavęs Sąjūdis, kurio vienas iš pirmeivių Šiauliuose buvo ir V. Mikalauskas, per keletą metų iš esmės pakeitė gatvės ir viso miesto socialinę, urbanistinę, ideologinę panoramą ir žmonių nuotaikas. Vis dėlto šiose gatvės fotografijose tų permainų ženklų dar nematyti, tik komunalinės pertvarkos ir antrosios gatvės dalies virsmas Pėsčiųjų bulvaru. Šis bulvaras – trečias pagal senumą pėsčiųjų bulvaras Europoje (pirmoji gatvės atkarpa buvo rekonstruota ir paversta pėsčiųjų gatve 1974–1984 m., autorė architektė V. Taujanskienė, antroji – 1984–1986 m., autoriai architektai R. Kačinskas, V. Mazuronis, V. Kačinskas). Nors įrengtas palyginti visai neseniai, šiandien bulvaras jau pasikeitęs: viena jo dalis rekonstruota maždaug prieš dešimtmetį, kitos pertvarka prasidės netrukus, todėl simboliška, jog ši paroda eksponuojama esminių gatvės pokyčių akivaizdoje. Ji kviečia atsigręžti į istoriją, tyrinėti, rodos, pažįstamą, bet kartais jau nebeatpažįstamą miestą, išsitrynusį iš atminties ir, regis, dar taip nesenos praeities, ragina būti dėmesingesnius dabarčiai, įsižiūrėti į gatvių, kuriomis kasdien vaikštome, pavidalą ir detales, įsiklausyti į miesto garsus, pajusti jo dvasią, branginti ir saugoti tai, kas per kintantį laiką nepraranda vertės.

Vilija Ulinskytė-Balzienė