Lauk naujienų!
Jūs sėkmingai užsiregistravote fotografijos muziejaus naujienlaiškiui.
2024 m. balandžio 11 d. 17.30 val. Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) atidaroma Raimundo Urbono paroda „Gyvenimas po stalu“. Paroda veiks iki 2024 m. birželio 23 d.
„Man ta mano fotografija, aš ją kaip poeziją matau. Tokią labai tylią, nerėkaujančią. Ji nėra padaroma. Ji yra tokia… kaip galima mažą, mažą garsą išgirsti. Pasistengus. Kažkas tokio. Pati tema, ji neleidžia triukšmauti. Tas toks mažas pasaulėlis – gyvenimas po stalu kaip jį pavadinti, toks šešėliuose. Na, ir ant stalo. Jis yra tylus. Tai ir ta fotografinė forma tokia turi būt – tyli.“
(Iš trumpametražio dokumentinio filmo „Sepija“, 1991 m. Scen. aut. ir rež. A. Lukošiūnienė)
Raimundo Urbono (1963–1999) fotografinis pasaulis – taupus objektų rinkinys, tylus tonas ir žvilgsnį ribojantis langelis, įrėminantis autoriaus minčių piešinį. Autoriui ši medija – stebėjimo įrankis, kažkuria prasme – padidinamasis stiklas, net ir pačius banaliausius daiktus išdidinantis iki tiesos įrodymo. Pasaulį aplink save jis matė ir suvokė būtent taip. Todėl taip rodė jį ir kitiems. Mažuose formatuose saikingai naudodamas raiškos priemones, jis gebėjo sutalpinti stebėtinai daug: mąslų kolegos žvilgsnį, mylimos moters prisilietimą, jaukią namų netvarką ir vietoje nenustygstančią vaikystę. Čia tilpo ir hipavimo kelionės po buvusią Sovietų Sąjungą: naujai pažinti kraštai, seni bičiuliai ir ten pat pastebėtos neįpareigojančios buities detalės. Fragmentuodamas savus ir svetimus gyvenimus, kartais kadrus suporuodamas ir tokiu būdu dar labiau išplėtodamas mintį, R. Urbonas konstravo vientisą istoriją, visada pasakojančią tą patį – apie būties trapumą. Nesvarbu, su kuo ir kur bebūtum.
Šis menininkas nebėgo nei nuo laiko, nei nuo vietų, nei nuo žmonių. Veikiausiai priešingai, jis noriai sugrįždavo prie tų pačių veidų, pokalbių, į tas pačias vietoves. Taip lyg dar kartą pasitikrindamas jau užfiksuotų vizualinių pranešimų tvarumą. Kita vertus, jo nesibaigiantis erdvės ir materijos dialogas niekada neperaugdavo į triukšmingą ginčą. Autoriaus fotografijoje – vien tylus šnabždėjimas, dalijimasis, ramus išsipasakojimas ne tik apie dabartį, bet ir apie tai, kas galėtų vykti ateityje. Sąmoningai išblukintas vaizdas dėvi laiką, prigesina žinojimą ir maskuoja prisiminimus. Jokios režisūros, vien atviras žvilgsnis pa(si)liekant spėlioti – buvo tai, ar dar tik bus?
R. Urbonui būdinga išlaukta fotografija. Jis beveik nenaudojo režisūros, bene svarbiausia jo kūrybinė nuostata – nieko nejudinti. Jam rūpėjo susigyventi su vaizdu nepažeidžiant jo autonomiškumo ir kartu parodyti savo poziciją. Neįmantrūs rakursai, kruopščiai parenkami planai, saikingas fragmentavimas ir kartais – pilkų tonų atsisakymas dėl šiltos sepijos. Tai ir viskas, iš ko jis konstravo savo fotografijos poeziją. Tiek nedaug, bet pakankamai, kad liktų suprastas.
R. Urbonas buvo praeivis. Jis nuolat judino laiką, o laikas neleido sustoti jam. Galbūt dėl šios priežasties jo fotografinis vaizdas visuomet žymi aktyvesnę ar lėtesnę kaitą. Jeigu ne judesį, tai kvėpavimą. Jeigu ne gyvybę, tai likusią jos šilumą. Žvelgiant į fotografijos atspaudus tampa aišku, kad telefono ragelis taip ir liks nepakeltas, durys neuždarytos, o rozetė toliau žiojės juodomis ertmėmis nesulaukusi, ką pamaitinti elektros srove. Atsainus rankos mostas nuveja žvilgsnį į išdilintą šviesą. Jau nebesvarbu, ką ji išdegino, kas buvo prieš tai. Užfiksuota akimirka – tik tarpinė būsena, ėjimas, prasidėjęs kažkada ir dar nepasibaigęs. Tai – tik atskiras vyksmo segmentas. Autorius kviečia žiūrėti, bet neįpareigoja matyti. Jis kviečia klausytis, bet nebūtina girdėti. Jo konstruojamame pasaulyje gali dalyvauti likdamas nuošalyje.
Menotyrininkė Danguolė Ruškienė
Raimundas Urbonas gimė 1963 m. sausio 2 d. Plungėje. Gyveno Klaipėdoje. Apie 1980 m. pradėjo aktyviau fotografuoti. Dirbo Klaipėdos dramos teatre dailininku-fotografu. Meninio išsilavinimo neturėjo. Nuo 1985 m. tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariu ir nuo tada pradėjo dalyvauti parodose Lietuvoje bei užsienyje (Čekijoje, Kanadoje, Argentinoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Švedijoje, Rusijoje ir kt.), rengė savo personalines parodas. 1987–1989 m. pelnė apdovanojimus tarptautinėse parodose Vengrijoje, Lenkijoje ir Čekijoje.
Daugiausia kūrė pavienes fotografijas, bet yra sukūręs ir fotografijos ciklų. Žymiausias jų – „Rytų Prūsija“ (1991–1992). 1989–1995 m. Klaipėdos menininkų grupės DOOOOORIS narys. 1997 m. skirta Valstybinė stipendija jauniems menininkams. Lig šiol yra išleisti du R. Urbono fotografiją pristatantys leidiniai: „36 kadrai. Raimundas Urbonas“ (Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, 2009), „Raimundas Urbonas. Rytų Prūsija“ („Kitas takas“, 2012).
R. Urbonas tragiškai žuvo 1999 m. gruodžio 5 d. Klaipėdoje. Palaidotas Plungėje.
Fotomenininko fotografijos archyvai saugomi Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, Modernaus meno centre, kituose šalies ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose.
Parodos kuratoriai – Danguolė Ruškienė ir Remigijus Treigys
Organizatorius – asociacija „Kūrėjų sąjunga“
Partneris – Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys – Fotografijos muziejus
Eksponatai skolinti iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, autoriaus šeimos ir draugų archyvų.
Dokumentinį filmą skolina VšĮ „Vėgėlės filmai“.