2019 m. sausio 9 d., trečiadienį, 17 val. Fotografijos muziejaus studijoje atidaryta Mindaugo Meškausko ferotipų paroda „Amžinas atvaizdas“. Ferotipija – tai XIX a. viduryje paplitęs vienas ir šlapio kolodijaus proceso metodų, kai fotografinis atvaizdas sukuriamas ant metalinės plokštelės. Parodos atidaryme lankytojai išvydo kaip gimsta giminingi ferotipams atvaizdai ant stiklo plokštelės – ambrotipai.

Įvairių televizinių projektų režisierius ir fotografas Mindaugas Meškauskas savo fotografinei kūrybai pasirinko sudėtingus, nemenkų žinių ir įgūdžių reikalaujančius XIX a. fotografijos kūrimo būdus. Vienas iš jų – šlapio kolodijaus procesas, kurį naudojant sukuriami vienetiniai atvaizdai – ambrotipai ir ferotipai.

Fotografija šiuolaikiniam žmogui – tik trumpas nerūpestingas stabtelėjimas ir akimirka dėmesio į objektyvą, tačiau XIX a. viduryje, kuomet fotografijos technologija žengė pirmuosius žingsnius pasaulyje, tai buvo nemenkas išbandymas besifotografuojančiajam ir fotografo meistrystei. Štai ambrotipams ir ferotipams sukurti, fotografas pirmiausia turėdavo įgudusiai paruošti stiklo ar metalo plokštelę, nupoliruoti, užlieti ją kolodijaus emulsija ir šiai dar neišdžiūvus fotografuoti. Tam, kad gimtų kokybiška fotografija, besifotografuojančiam tekdavo išsėdėti be menkiausio judesio 8-20 sekundžių – tai nemenkas iššūkis kiekvienam, o ypač prie milžiniško gyvenimo tempo pripratusiam šiuolaikiniam žmogui.

Sustoti, nurimti, susikoncentruoti nekasdieniam fotografiniam laukimo ritualui teko ir M. Meškausko fotografijų herojams – daugiausia profesinėje veikloje ar asmeniniame gyvenime jį supantiems žinomiems Lietuvos meno pasaulio žmonėms. Ir tikriausiai dėl šio meditacinio susikaupimo būsenos M. Meškausko portretuose šie daugeliui pažįstami veidai ir herojų charakteriai atsiveria mūsų žvilgsniui ypatingu gyliu ir jausmingumu, sustingusiu skulptūriškame figūrų monumentalume.

M. Meškausko kūrybą apibūdindama menotyrininkė dr. Simona Makselienė pastebi, kad „Mindaugo ferotipų ir ambrotipų stilistiką būtų galima pavadinti piktorialistine. Nors šiuo terminu dažniausiai apibūdinami gamtos peizažai, tačiau jis tinka ir portreto žanrui. Mindaugas iš esmės elgiasi ir mąsto kaip tapytojas, ir kuria ne tiek fotografiją, kiek tapybinį portretą šlapio kolodijaus technika. Jam svarbus apšvietimas, tačiau ne ta prasme, kaip jis svarbus kiekvienam fotografui, bet kaip chiaroscuro buvo svarbi Renesanso, ar šviesotamsa Baroko tapytojams, kai pati forma ir trimatiškumas yra kuriami lengvesne ar aštresne šviesšešėliuote. Šviesšešėliuotė tampa ir pagrindine vidinio modelio turinio – draminio kur kas dažniau nei lyrinio – perteikimo priemone. <…> Ferotipai spinduliuoja sunkiai paaiškinamą magiją. Gal jų grizailiška monochromija, o gal metalizuotas sidabro žvilgesys suteikia šiems atvaizdams savotiško kilnumo, taurumo, rafinuotos prabangos skonį? Tokį atvaizdą norisi įrėminti kaip brangų paveikslą, perduoti kaip paveldimą vertybę. Ir dar: ferotipų akivaizdoje turėtų organiškai gesti visi ginčai, o įsivyrauti ramus, atviras ir gilus pokalbis tête–à–tête. Ferotipiniai portretai – tai tarsi ikonos, tik ne šventųjų, o mūsų artimųjų“.

Visą straipsnį galite rasti čia:

Daugiau