Norėčiau, kad mano darbuose atsispindėtų požiūris ne į tai, ką aš fotografuoju, netgi ne gyvenimas apskritai, o žvilgsnis į gyvenimo prieštaravimų ir santykių visumą. Vienu žodžiu, noriu, kad žmonės mąstytų.

Ištrauka iš Gintauto Stulgaičio dienoraščio

2017 m. vasario 10 d., penktadienį, 16 val. Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) atidaryta Vito Luckaus fotografijos centro parengta Gintauto Stulgaičio (1959–2000) retrospektyvinė fotografijų paroda, kurią lydėjo susitikimas su menininko kūrybos bendražygiais, „Plėšriųjų sekcijos“ nariais Arūnu Kulikausku, Giedriumi Liagu ir dukra Jone. Paroda veiks iki 2017 m. balandžio 12 d.

Fotomenininko G. Stulgaičio vardą didelė visuomenės dalis pirmą kartą išgirdo 2011 m. Nacionalinėje dailės galerijoje surengtoje parodoje „ZOO fotografija. Kaunas. Paskutinis sovietmečio dešimtmetis“ (parodos kuratorės: Margarita Matulytė ir Ieva Mazūraitė-Novickienė), tapusioje atradimu ne tik paprastiems žiūrovams, bet ir ne vienam meno žinovui. Šiauliuose Fotografijos muziejuje pristatoma paroda – tai puiki proga išsamiau susipažinti su G. Stulgaičio, vieno iš vadinamosios „Plėšriųjų sekcijos“ narių, kūryba.

2015 m. Šiaulių fotografijos muziejaus fondus pasiekė G. Stulgaičio dukterų padovanotas menininko fotografijų archyvas (1 607 autoriaus sidabro atspaudai). Tyrinėjant fotografo kūrybinį palikimą, atsiskleidžia skirtingų temų, stilių, žanrų gausa. Cikluose „Šeimyniniai portretai“, „Balius“ bei pavieniuose portretuose menininkas fiksuoja savo aplinkos žmogų; subtiliose interjerų ir jų fragmentų studijose, cikluose „Senamiesčio etiudai“, „Belvederis. 1986-ųjų vasara“, Kauno zoologijos sode kurtoje „Rūkų“ serijoje atsiskleidžia itin įdėmus ir jautrus žvilgsnis į aplinką. Kūrybinį universalumą ir savitą požiūrį ypač atspindi autoriaus naudotos technikos spausdinant ar tonuojant atspaudus, daug eksperimentuojant su natiurmorto žanru.

G. Stulgaičiui esminis kūrybinis procesas buvo ne pats fotoaparato užrakto paspaudimas, o vaizdo režisavimas (ar tai būtų šeimyninis portretas, ar natiurmorto kompozicija) ir tai, kas vykdavo fotolaboratorijoje: fotografijų spausdinimas, spalvinimas, rankų darbo pasportų kūrimas. Tai lėmė, kad dviejų vienodų atspaudų nėra, tačiau gausu tos pačios fotografijos variantų ir interpretacijų.

Ir jei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad menininkas taip ir neatrado savo temos, buvo nuolatiniuose ieškojimuose, vis dėlto būtų galima teigti, kad jo tema ir nuolatinis tyrinėjimo objektas buvo pats santykis – žmonių, daiktų, formų, skirtingų faktūrų, atspindžių, šviesos ir šešėlio.

Parodos organizatoriai: Vito Luckaus fotografijos centras, Fotografijos muziejus.

Rėmėjos: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Parodos partneriai: Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos fotomenininkų sąjunga.

Informaciją teikia Vito Luckaus fotografijos centro vadovė Ieva Meilutė-Svinkūnienė, tel. +370 68 32 71 67.

Edukacija Gintauto Stulgaičio (1959–2000) retrospektyvinėje parodoje

Stalčius. Noriu tik „pakišti mintelę“.

Rezultatai – kaip stotelės, tik nėra galutinio sustojimo, nes čia juk kūryba!

Iš G. Stulgaičio dienoraščio

Gintauto Stulgaičio kūryba yra tarsi eksperimentinis džiazas. Jis kūrė, nes negalėjo kitaip, o jo darbai dažnai atsidurdavo stalčiuje taip niekam ir nematyti arba matyti tik labai mažai žmonių grupei. G. Stulgaičio fotografija neatitiko tuometinių Lietuvos fotografijos standartų, todėl dažnai galime išgirsti jo kūrybą apibūdinant kaip stalčiaus fotografiją. G. Stulgaitis siekė, kad jo fotografijos netiesiogiai atvaizduotų ir dokumentuotų gyvenimą, jis norėjo, kad jo darbai perteiktų jo paties vidinį pasaulį ir skatintų mąstyti. Noriu tik „pakišti mintelę“, – taip kūrinius apibūdindavo autorius.

G. Stulgaičio darbų, filosofijos ir dienoraščių minčių įkvėpti Fotografijos muziejaus Studijoje sukūrėme instaliaciją su 5-iais stalčiais. Ji ne tik padės labiau įsigilinti į G. Stulgaičio darbus ir jo asmenybę, bet ir paskatins pačius kurti, mąstyti. Kūrybinę erdvę papildo G. Stulgaičio mėgta Pato Metheny’io muzika, o į dialogą su autoriumi kviečia bendras jo ir lankytojų pildomas dienoraštis.

Taigi kviečiame dėlioti savo natiurmortus, į kelias dalis dalyti portretus, keisti kūrinių spalvą, grupuoti ir įrėminti fotografijas – šviesa ir šešėliai padės pamatyti tai, ko niekada nebuvote matę. Kaip sakydavo G. Stulgaitis, nežiūrėkite į viską tiesiai, truputį pasisukite.

Prieš atveriant duris plačiajai visuomenei į parodą, smalsiausi fotografijos mylėtojai buvo kviečiami 14 val. dalyvauti A. Kulikausko vedamoje meistriškumo pamokoje, padėsiančioje perprasti G. Stulgaičio kūrybos savitumą ir leisiančioje patiems išmėginti menininko naudotą fotografijų tonavimo techniką.

Daugiau