Lauk naujienų!
Jūs sėkmingai užsiregistravote fotografijos muziejaus naujienlaiškiui.
Nitritinės juostos. Fot. Edvardas Tamošiūnas
Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys – Fotografijos muziejus – saugo ir kino istorijai svarbių eksponatų. Vieni iš įdomiausių – XX a. 2 deš. nitritinės kino juostos, apie kurias iki šiol mažai ką buvo galima papasakoti, tačiau pastaraisiais metais atlikti tyrimai atskleidė jų unikalumą ir intriguojančią istoriją. Archyvinių kino juostų atsiradimo muziejuje istorija, jų turinys ir reikšmingumas buvo pristatyti Vilijos Ulinskytės-Balzienės (Fotografijos muziejus), Alekso Gilaičio (Pirmoji banga) ir Peter Bagrov (George Eastman House) pranešimuose ankstyvojo kino festivalyje „Pirmoji banga“, 2022 m. rugsėjo 17 d. Vilniuje, „Skalvijos“ kino centre.
Šiaulių „Aušros“ muziejus 1983 metais iš privataus kolekcininko įsigijo kino aparatūros komplektą, kuris dokumentuose buvo aprašytas kaip kino projektorius, susidedantis iš korpuso karbidinei lempai-šviestuvui, su kaminėliu, taip pat nurodyti 2 lęšiai ir 3 kasetės (ritės), bei 2 dėžės ritėms ir kitiems priedams susidėti. Nedatuotas projektorius priklausė Juozui Pažemeckui, 20 a. 4 deš. dirbusiam „Spaudos fondo“ knygyne. Dokumentuose nurodyta, kad projektorius, iki įsigyjant geresnę aparatūrą, buvo naudojamas Šiauliuose veikusiame kino teatre „Liaudies namai“ ir kaimuose, kaip kilnojamoji kino aparatūra demonstruoti begarsiams kino filmams. Kad komplekte su kino projektoriumi būta ir daugiau svarbių objektų, paaiškėjo tik 2007–2008 m., kai viename iš „Aušros“ muziejaus padalinių – Chaimo Frenkelio viloje Šiauliuose – buvo pradėta rengti muziejinė ekspozicija „Provincijos miestas“, kurios viena iš dalių buvo skirta kino kultūrai Šiauliuose 20 a. 3-4 dešimtmečiais. Nudžiugino, kad komplekte buvo ne tik pats projektorius, bet ir daugybė kino mechaniko naudotų priedų, smulkmenų, kurios ekspozicijoje leido sukurti autentišką kino mechaniko darbo aplinką. Bet labiausiai dėmesį patraukė į tris rites susuktos 35 mm nitritinės juostos, kurios visai nebuvo paminėtos muziejaus inventoriuje ir apie kurias daugiau nieko nežinota. Tik po keleto metų, 2020 m. užsimezgus Fotografijos muziejaus specialistų Viktoro Gundajevo ir V. Ulinskytės-Balzienės bendradarbiavimui su senojo kino žinovu ir populiarintoju, archyvinio kino festivalio „Pirmoji banga“ organizatoriumi Aleksu Gilaičiu, pavyko identifikuoti juostose įrašytus begarsio kino kūrinius. Tai bene žymiausio ikirevoliucinės Rusijos režisieriaus Jevgenijaus Bauerio (Евгений Францевич Бауэр, 1865–1917 m.) 1916 m. sukurtas filmas „Žmogiškosios bedugnės“ („Человеческие бездны“) ir taip pat apie 1916 m. Michailo Bonč-Tomaševskio (Михаил Михайлович Бонч-Томашевский, 1887–1921 (ar 1939?) sukurtas filmas „Danielis Rokas“ (“Дэниел Рок“).
Abu filmai iki šiol pasaulinio kino suvestinėse buvo laikyti neišlikusiais, apie juos turėta labai mažai informacijos. Pasak žymaus archyvinio kino tyrinėtojo Peterio Bagrovo, Jevgenijaus Bauerio sukurto filmo „Žmogiškosios bedugnės“ vaizdų turėta tik iš kelių nuotraukų publikacijų spaudiniuose, jis buvo labai mažai tyrinėtas. Nors iš šio autoriaus sukurtų 83 filmų išliko 28 ir tai yra nemažai, lyginant su kitų ikisovietinės Rusijos autorių kūryba, visgi dauguma (išskyrus kelias išimtis) režisieriaus geriausiai vertintų darbų yra dingę amžiams, tad likusieji yra ypač vertinami vien todėl, kad jie apskritai išliko ir yra prieinami tyrimams.
Kito filmo autorius Michailas Bonč-Tomaševskis – yra itin neištyrinėtas režisierius, kurio iki šiol nė vienas filmas nebuvo išlikęs. Atrastasis 1916 m. sukurtas filmas Daniel Rok – tai antroji tais pačias metais pasirodžiusių dviejų filmų cirko tematika dalis. Apie šį filmą duomenų galima užtikti tik žymiojo Rusijos aktoriaus Vladimiro Maksimovo filmografijose. Filmas žinomas dar ir tuo, kad jame vaidino to meto tikra cirko įžymybė Nikolajus Nikitinas, kuris vienu metu vadovavo Maskvos cirkui, garsiausiam to meto Rusijos imperijoje. Paprastai, nors cirkas to meto eilinių žmonių visuomenėje, tiek aukštuomenėje, buvo itin mėgstama pramoga, cirko artistus sutikti filmuose buvo retas atvejis, o šioje cirko dualogijoje galima išvysti tiek patį Nikitiną, tiek ir jo trupę bei kitas to meto šios profesijos įžymybes. Tad šis filmas yra svarbus bei vertingas šaltinis ne tik kino, bet ir cirko istorijos tyrinėtojams.
Ne mažiau intriguojanti ir šių kino filmų atsiradimo Šiauliuose istorija. 1916 m., kai filmai buvo sukurti, Lietuvos teritorija buvo okupuota kaizerinės Vokietijos ir kino komerciniai ryšiai su Rusija jau nebevyko, o po Pirmojo pasaulinio karo carinės Rusijos kinas Lietuvoje jau nebebuvo aktualus, ėmė dominuoti Holivudo kino produkcija. Visgi yra duomenų, kad po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo, dar tik pradedant atsikurti pokariniam gyvenimui, labai trumpą laikotarpį dar buvo demonstruojami seni caro laikų filmai (iki 1919–1920 metų m. jie dar buvo demonstruojami be lietuviškų subtitrų), taigi, tuo laiku ir mūsų turimi filmai galėjo pakliūti į Lietuvos kino teatrų ar keliaujančio kino ekranus.
Kita galimybė – kino juostos galėjo patekti į Lietuvą asmeniniais keliais, per lietuvių karo pabėgėlius, po karo sugrįžusius iš Rusijos. Tikimasi, kad tolesni tyrimai padės atskleisti daugiau detalių apie juostų kilmę Lietuvoje ir papildys Lietuvos ir Šiaulių miesto pramogų kultūros istoriją. O atrastieji filmai šiemet bus konservuoti ir suskaitmeninti kino restauravimo laboratorijoje „L’Immagine Ritrovata“ Bolonijoje ir 2023 m. pristatyti visuomenei.
Vilijos Ulinskytės-Balzienės (Fotografijos muziejus), Alekso Gilaičio (Pirmoji banga) ir Peter Bagrov (George Eastman House) pranešimai ankstyvojo kino festivalyje „Pirmoji banga“, 2022 m. rugsėjo 17 d.
Konferencijos ištrauka