Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys – Fotografijos muziejus – netolimoje ateityje ketina maloniai nustebinti fotografijos meno mėgėjus, tyrėjus ir visuomenę. Muziejus įsigijo unikalų ir ypač retą Lietuvos ir pasaulio fotografijos meno kūrinį – keliautojo, kolekcininko ir fotografo grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus 1893 m. Vialos dvare prie Minsko (dabartinėje Baltarusijoje) sukurtą fotografiją „Valstiečiai“ bei garsios pajūrio fotografės Paulinos Mongirdaitės Palangos pajūrio peizažą. Netrukus šie kūriniai  bus eksponuojami Fotografijos muziejaus nuolatinėje ekspozicijoje.

Grafas B. H. Tiškevičius buvo neeilinė fotografijos meno figūra. Lietuva jį vadina meninės fotografijos vienu iš pradininkų krašte, o Baltarusija – pirmuoju šalies fotomenininku. Grafo fotografijų vertę nusako ir gauti apdovanojimai, tokie kaip 1876 m. aukso medalis už Pasaulinėje parodoje Filadefijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, eksponuotas fotografijas, sukurtas kelionės po Alžyrą metu, kurios priskiriamos vieniems pirmųjų reportažinės fotografijos bandymų Lietuvoje. Pasak fotografijos istoriko Stanislovo Žvirgždo, po fotografo Johano Hiksos, Tiškevičius buvo antrasis Lietuvos fotografas, sukūręs tokį fotografinį kelionių reportažą. Grafas buvo prestižinio Paryžiaus fotoklubo (Photo-Club de Paris) nariu, kurio viename leidinių jo darbai puikavosi greta pripažintų to meto Prancūzijos klasikų, meistrų. 1901 m. jis buvo išrinktas ką tik susikūrusios Varšuvos fotografijos draugijos garbės nariu. B. H. Tiškevičiaus nuotraukos eksponuotos 1894 m. Visuotinėje krašto parodoje Lvove, 1896 ir 1899 m. – Berlyno fotografijos parodose, 1901 m. – fotografijos parodoje Varšuvos rotušėje, 1902 m. – Žemės ūkio parodoje Vilniuje. Apie jo eksponuojamus darbus Lvovo parodoje to meto kritikai rašė: „fotografija pakylėta iki meninių aukštumų“. 1899 m. Berlyno fotografijos parodoje, už Vialos darbininkų fotografijų ciklą, kuriam priskiriama ir muziejaus įsigyta fotografija, jis pelnė aukso medalį.

H. Tiškevičiaus kūrybą sudarė reportažiniai vaizdai iš jo gausių kelionių po įvairias pasaulio šalis (teigiama, kad jis aplankė beveik visą Afrikos žemyną, daug kartų buvo jį labai sužavėjusioje Kinijoje, Japonijoje, Amerikoje, kur susipažino su savo būsimąja žmona) ir studijinės meninės fotografijos režisūrinės kompozicijos, kuriose jis fiksuodavo fotosesijai specialiai įvairių epochų ir socialinių tipų rūbais aprengtus žmones, savo vasaros rezidencijos Vialoje dvariškius, giminaičius. Daug tokių kompozicijų sukūrė maždaug 1890–1899 m. Grafas tuo metu priklausė 15 asmenų Prancūzijoje grupei, vadinusiai save piktorialistais. Piktorializmui būdingas siekis fotografiją vaizduoti kaip dailės kūrinį, atkurti tapytuose paveiksluose vaizduotas scenas ir kompozicijas nuotraukose, ryškus šio laikotarpio Tiškevičiaus kūryboje. Ilgą laiką apie B. H. Tiškevičiaus kūrinius mažai ką težinojome. Manyta, kad beveik visas autoriaus virš 20 tūkstančių fotografijų turtas buvo prarastas amžiams po kilusių gaisrų jo fotografijos studijose Paryžiuje Pirmojo pasaulio karo metais ir Vialos dvare.

Šiandien jo darbus daugiausia pažįstame iš 1993 m. atsitiktinai viename Paryžiaus sendaikčių turguje aptikto Tiškevičiaus sukurtų fotografijų su Vialos dvaro valstiečių gyvenimo scenomis, albumo, kuris atsidūrė pirmosios fotografijos pasaulyje kūrėjo Nicéphore Niépce vardo fotografijos muziejuje Chalon-sur-Saone mieste, taip pat paaiškėjo, kad kitas fotografijų albumas saugomas Varšuvos karališkosios pilies muziejuje. Netrukus Tiškevičiaus kūrybą bus galima išvysti ir Lietuvoje, Fotografijos muziejuje.

Čia pat bus eksponuojamas ir kitas muziejaus įsigytas itin retas eksponatas – pajūrio fotografės Paulinos Mongirdos Palangos Birutės kalno ir pajūrio peizažas, nufotografuotas labai panašiu laiku, kaip ir Tiškevičiaus kūrinys – XIX a. 10 dešimtmetyje, spėjama, pradžioje. Fotografija išsiskiria tam laikmečiui retu atlikimo technikos sprendimu, montažo pagalba sujungiant 2 skirtingus fotografinius vaizdus į vientisą kraštovaizdinį peizažą. Tai vienintelis žinomas tokio siužeto fotografės kūrinys. Fotografija priskirtina ankstyvajam Mongirdaitės fotografinės veiklos laikotarpiui. Tikėtina, kad ji buvo pagaminta platinti kaip fotografinis atvirukas. Nors Lietuvoje ir užsienyje yra saugoma fotografės leistų atvirukų serijų, tačiau fotografiniu būdu atliktų reta, dominuoja vėlesnio laikotarpio poligrafiniai fotovaizdiniai atvirukai.